Žygis iki Norviliškių pilies – 2009.02.14-15 2009/02/15

Žygis, turėjęs kaip tik prasidėt nuo Norviliškių pilies aplankymo galu gale apsisuko savo maršruto starto-finišo atžvilgiu 180 laipsnių. Mat atvykę į Šalčininkus iškart tapom savo autobuso, vežančio link gyvenvietės šalia tos pilies autoavarijos liūdininkais. Na, bet gal ir nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Viso labo pasikeitė žygio tikslas. Iš viso per žygį per dvi dienas nupėdinom apytiksliai (labai apytiksliai) apie 30km bendrai paėmus. Nei daug nei mažai, ypač turint omeny, kad ėjom per gerai prisnigtus laukus, miškus ir daugiau ar mažiau pusnuotus kaimų keliukus. Pirmas punktas, kurį aplankėm buvo Stakų “akmenys” (moreniniai sluoksniai suformuoti priešpaskutinio ledynmečio) bei Stakų ažuolas, į kurį teko malonumas užsilipti. Šiaip pati vietovė, per kurią keliavom, pasižymi vienomis aukščiausių Lietuvos aukštumų, o aukščiausias jų taškas per visą Šalčininkų rajoną – mūsų sekanti aplankyta jau temstant vieta – miškinga Dainavėlės kalva (265m. virš jūros lygio). Užsilipę ant jos ir pasibuvę prie laužo jos viršūnėj, kuri beje buvo kažkur 100 metrų nuo sienos su Baltarusija, patraukėm į nakvynės vietą – Puškonių kaimą, o tiksliau – į Puškonių regioninio parko direkciją. Panakvojom muziejaus patalpose, ryte apie eksponatus ir parką apturėjom pokalbį su muziejaus ūkvedžiu ir patraukėm link galinio žygio tikslo – Norviliškių pilies.

Pakeliui aplankėm kitą ilgametį – Grybiškių ažuolą bei Jurgelionių ir Daulėnų kaimus. Prieš pačią pilį dar praėjom “Skambančių skulptūrų” parką, kur vyko roko muzikos festivalis “Be2gether”. Pilyje mus pasitko jos gidas. Pasirodo šiek tiek pasisekė nes būtent sekmadieniais ir yra laukiama apsilankant svečių pilyje. Nuėję į antram aukšte esančią pokylių menę, pasiklausėm pilies istorijos ir sužinojom kodėl ji vadinama meilės pilim =] O aplankę trečiajam aukšte esančius gyvenamuosius kambarius išgridom ir porą meilės legendų apie besivaidenančius šeštam numeryje vaiduoklius x)

Bemastant judėt namo išvydom dar vieną ‘įvykį’ su autobusu. Šįkart buvo įvažavęs į griovį prie kalno, kuriame buvo pilis, papėdės. Na, autobuso vis vien laukėm kito, tai perdaug nenuliūdom ir pajūdėjom nuo pilies, kuri beje irgi buvo keliasdešimt metrų nuo pasienio (tik kad iš kitos pusės), atgal į Daulėnus, iš kur penktą valandą apledėjusiom kelnėm ir batais pajūdėjom namo. Tai tiek, po ketvirtadienio tikriausiai papildysiu nuotraukom, kol kas neturim ką rodyt =)