Žygis nuo Mickūnų iki Bezdonių 2008/10/29

Praėjusį savaitgalį VUŽK eilinį kartą žygiavo. Šįsyk kelionės tikslas buvo Taurijos giria. Pačiam dalyvaut neteko, nes tą savaitgalį plaukiau baidarėmis Vilnele. Bet dėl įdomumo įdedu nuorodą į filmuotą medžiagą iš “lietuvo ryto” videonaujienų:

http://lrytas.lt/videonews/?id=12248739891222740804&sk=5

Nors ir vienos dienos žygis buvo, bet kiek matyti iš video – gan įdomus 🙂

Savaitgalis Čepkelių raiste 2008/10/05

Dar vienas savaitgalis, dar vienas žygis ir dar vienos pelkės =] Šįsyk Čepkelių rezervato. Prasidėjo viskas tradiciškai jau nuo akmenų pirčiai surinkimo dar tik startinėje pozicijoje, o tyst juos reikėjo ‘teoriškai’ 12km. Prakštiškai ir ‘grybaujant’ tas peraugo aišku į didesnį atstumą ~15km gal ir daugiau. Žygio nuotykiai prasidėjo jau priėjus Pavilnios upę – priverčiau žmones pasirašyt persikelt per ją. Prinešiojom medžių ir bandėm tą įvykdyt, taigi jau nuo pradžios buvo sušlapusių asmenų, pats likau sausas =] Nors šita laimė truko tik iki tol kol priėjom pačias Čepkelių rezervato pelkes, kur net mano neperšlampami batai po kurio laiko nuolatinio žygiavimo po bruzgynus vis gi peršlapo kažkiek. Nekalbant aišku apie tuos atvejus kai smengi giliau ir prisemi vandens.

Šiaip po pelkes žygiavom jau temstant, tad ir matyt kur koją statai nevisad galėjai x] Įdomūs dalykai buvo pasitaikantys tose pelkėse ežerai: Trikampio, Čepkio, Vytenio (nesu dėl šito pavadinimo tikras) ir Morės. Tarp paskutinių dviejų buvo gal maksimum 25m skersmens ‘sala’, t.y. sausa aukštuma tarp viso to pelkyno. Ten ir apsistojom nakvynei. Akmenis aišku panaudojom pagal paskirtį ir atiturėjom neblogą turkišką pirtį – vis gi neveltui tempemės ir taip persikrovę kas kuom o aš alum, kurio sekančią dieną kaip visad neužteko.

Rytas buvo drėgnas ir šaltas – miegojau šlapias šlapiam miegmaišyje po atviru dangum ir dar biški lyjant – gerai nors prie laužo (dar gi šalia pasidėjęs porą vis dar šiltų akmenų iš pirties). Didžiausias įspūdis ryte buvo rūkas – matomumas gal 10m, t.y. tik esama mūsų ta aukštuma, už kurios žinai kad yra nemaloni realybė. Jausmas toks, kad ir laikas saloj sustojęs buvo ir tik už jos ribu slenka savo grafiku.

Apsikuope, prisivalgę ir pagėrę sriubos iš nupjautos skardinės alaus, traukėm toliau. O toliau buvo plaukiojantis pelkėtas Morės ežero krantas, kur tam tikrose vietose veržėsi pro vandens akutes metano dujos. Žodžiu jokio stabilumo ir saugumo jausmo, bet užtat biški malonaus adrenalino. Beeinant atgal link rezervato pradžios atsiskyriau kažkaip su keletų kitų žmonių nuo pagrindinės grupės, gan greit išėjom iš pelkių į mišką iš kurio išeinant pro proseką patekom į kita pelkę, po kurios vėl į mišką, na ir t.t. jau nerimavau, kad mane Susaniną tuoj ims ir prikals xD Bet po kurio laiko sugebėjom rast kelią (kas įdomiausia – kažkur 100m nuo rezervato pradžios. Laimės pilnos kelnės ir pan… xD susaninas liko sveikas ir prisidegino po saule belaukdamas kitos grupės, kur ir buvo visi normalūs vedliai ir gps’ininkai. Pasirodo gerokai mes kirtom reikalingą distanciją ir laukt teko net pusvalandį. Šituom visi žygeiviški nuotykiai kaip ir pasibaigė. Nors dalis žygeivių iš atsilikusios grupės pasirodo vėliau pavėlavo į paskutinį traukinį. Patys aišku spėjom, na bet čia kontrolieriaus nelabui. Gaila biški kaip mes ten visą kelią į Vilnių lazdavojomes iš jo, mat kai kam gražą ne visą davė 😐

Apibendrinant, žygis gavos superinis, daug nuotykių, įvairių pojūčių, malonumo akimirkų- pasišildymas ir pavalgymas pagaliau prie laužo, pasikaitinimas pirty bei apsipilimas šaltu Morės vandeniu bei relaksas geriant alų belaukiant traukinio namo.

P.S.: buvo ten tokios baisios pelkinės musės su storom kojom – nei tu jas sugebėtum lengvai pritrėkšt nei nusitrešt – labai gyvybingos zarazos

Žygis per Rūdininkų girios pelkes 2008/10/03

Grįžau iš žygio. Visas apdraskytas, bet sausas ir sveikas, nors paskutinis čia reliatyvus dar dalykas. Jei perteikt esmę tai žygiuot turėjom berods 7 kilus, o žygiuojant istorija gavos maždaug kad beveik sutemus po 3km likusių 4km pražygiavom 5’kis, pora kartų dar pražygiavom “vava liko dar 2” o tada nepamenu kiek kartų “jau nedaug 0.5km” Viskas būtų visiškai nusišvilpt, bet kiekvienas žmogus turėjo temptis bent po du akmenis kad miške pasidaryt galėtumėm savadarbę pirtį su polietilenu ir pliažiniu skėčiu. Tai tas nešimas akmenu aišku prailgo dar neturint omeny, kad kaip vienas iš pirties entuziastų nešiausi ne 2, o 8 “akmenukus” (+20kg prie bendro svorio)….

Ok biški fizinės iškrovos tikrai gavom. xD Įdomumai prasidėjo kai maršrutas priėjo pelkėtą ruožą, kur lyšnas svoris ir užimtos rankos nepadėdančios laikyt balanso yra labai ir labai ekstrimo pridedantis faktorius XD Kaip sakiau pats likau sausas, nors ir per stebuklą (njo pelkėse, o ir naktį reik visad kažką kitą į priekį leist – Sable ėjo antras xD ) Visos atrakcijos rezultatas – vedlys įgriuvęs į pelkę šonu ir negalintis dėl svorio pats atsistot; mergina kaip drugelis sekusi tolimą šviesą ir įklimpusį pelkėje iki pusės, jos vaikinas bandęs ją gelbėt ir paragavęs to paties likimo. Visi aišku išgelbėti ir finišą pasiekė. Tiesa pakeliui dar tokioj laukymei radom veikiantį samanės varymo fabrikėlį xD ištirt bei surast patį raugą bei jį paragaut teko tik ryte O šiaip turėjom afigiennai didelį laužą, labai karštą gerą savadarbę pirtį prie upelio ir puikią naktį Ryte beje keliaudami kitu maršrutu radom dar kitą bravorą, kažkokios įdomios pelkės tose vietose =]

P.S.: negalvokit kad čia vienas kitas beprotis po pelkęs klaidžiojo, čia 20 freak’ų ilsėjosi nuo nuobodžios kasdienybės